Valdas Rakutis: Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis

Tarptautinę Holokausto atminimo dieną Lietuvos Seimo istorinės atminties ir laisvės kovų komisijos pirmininkas Valdas Rakutis parašė autorinį straipsnį šia skaudžia mūsų šaliai tema. Šie Lietuvos aukšto rango valdininko viešieji pasisakymai suprovokavo tarptautinį skandalą: valdančiosios politinės partijos atstovo veiksmus pasmerkė daugelis užsienio valstybių oficialiųjų pareigūnų. Žemiau talpiname šį prieštaringai vertinamą tekstą.

Sausio 27 dieną pasaulis mini Tarptautinę Holokausto atminimo dieną. Šis paminėjimas ypač svarbus Lietuvai, kurioje Holokausto mastai buvo, procentaliai skaičiuojant, vieni iš pačių didžiausių visoje Europoje. Yra skaičiuojama, kad per kelis 1941–1944 metų metus išžudyti apie 96 proc. Lietuvos žydų (maždaug 190 tūkst. žmonių).

Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkst. žydų. Lietuvos istorijoje Holokaustas pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį. Tokius duomenis pateikia Vikipedija lietuvių kalba. Tokie skaičiai gaunami neskaičiuojant į SSRS gilumą pabėgusių žydų, jų skaičius nėra tiksliai žinomas.

Žydų tautos naikinimas Lietuvoje matomas visur keliaujant po Lietuvą: rudi kultūros paveldą žymintys ženklai informuoja apie egzekucijos ir masinio palaidojimo vietas. Kaune ir panemuniais, kur tenka dažnai keliauti, tokius ženklus galima rasti kas kelis kilometrus. Kai kurie čia stovi dar nuo sovietmečio, kiti sutvarkyti neseniai.

Dėl pagarbos, reiškiamos žmonėms, kurie buvo nužudyti vien todėl, kad jie gimė žydais, niekas abejonių nereiškia. Mes nesirenkame, kuo gimti, nesirenkame į kokius maldos namus eiti, nesirenkame savo plaukų spalvos, todėl negalime už tai būti baudžiami, naikinami, niekinami. Bet ar mes tokiose vietose lankomės, skaitome užrašus, bandome suvokti, kas ir kodėl įvyko? Kas tie hitlerininkai? Kas tie vietiniai pakalikai ar pagalbininkai? Kodėl žmonės taip elgėsi? Kaip tai iš viso galėjo atsitikti?

Kaip yra žinoma, laiko ženklai yra svarbūs tam, kad jie kažką papasakotų, pamokytų, perduotų svarbią žinią jaunajai kartai. Jie turi kalbėti ir jų turi būti klausomasi. Tačiau tam, kad tai įvyktų, žmogus turi būti pasirengęs priimti informaciją. Bet labai sunku tai padaryti, kai mūsų šeimose apie tai nėra kalbama. Tai tema, kuria nėra kalbama. O nekalbama – dėl kelių priežasčių.

Pirmiausiai, nėra aiškaus naratyvo, arba jis toks, kad priimti jį sunku. O gal nežinome, ką pasakyti, nes girdime tik vieną pusę. Jeigu nesupranti pats, kaip gali paaiškinti kitam? Prieš metus su savo jūrų skautais keliavome per Prienų miestelį, sustojome prie paminklo Holokausto aukoms atminti, ir gerą pusvalandį kalbėjomės apie Holokausto priežastis ir padarinius. Jaunimas dėkojo, jiems pasidarė aiškiau. Gal turime kalbėti žmonėms suprantama kalba, apžvelgti visas puses, jų idėjas, motyvacijas? Kad nevyktų atmetimo reakcija.

Atrodo, lengviausia suprasti tuos hitlerininkus, nes jie blogi. Tokie iš esmės blogi. Bet juk jie negimė blogi, o tapo. Tam tikro proceso pagalba, buvo tokiais išugdyti. Po I Pasaulinio karo, kurį Vokietija pralaimėjo, bet pralaimėjo karo nepradėjus, vokiečiai buvo labai pažeminti, siekė revanšo, ieškojo kaltų ir labai mielai priėmė informaciją, kad kalti buvo žydai ir komunistai. Generolas Erichas Liudendorfas sukūrė peilio į nugarą teoriją, pagal kurią vokiečiai sąžiningai ir profesionaliai kovėsi frontuose, buvo arti pergalės, bet užnugaryje saugiai sėdėję žydai ir komunistai sukėlė riaušes ir revoliuciją, dėl ko teko pasirašyti sunkias paliaubas.

Nors tokia teorija didelio ryšio su realybe neturėjo, vokiečiai 1918 metų rudenį daugiau kariauti nebegalėjo dėl bado ir suirutės, JAV įsijungus į karą nebuvo jokios vilties laimėti, vis tik daug kam Vokietijoje tai buvo patogi teorija. 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios vokiečiai buvo ugdyti, kad yra patys pačiausi, lengvai patikėjo tokiais paprastais paaiškinimais ir lengvai priėmė rasistines nuostatas.

Ir iš čia labai pavojinga išvada, kad ir kiti, šiuolaikiniai žmonės gali būti išugdyti blogais, jeigu bus veikiami panašių idėjų, panašiai bus kalbama mokyklose, bus veikiami tam tikros neapykantos ir savęs sureikšminimo aplinkos. Ir šiais laikais tai gali atsitikti, kaip kad 1941 metais, gal tik pavadinimai bus kitokie. Rasizmas yra dvasinės prigimties ir remiasi visuotinai pripažįstamomis, nors ir atvirai nedeklaruojamomis visuomenės dalies nuostatomis.

Holokaustą vykdė ir visiškai priešingos ideologijos – komunizmo nešėjai. Mes puikiai žinome apie jų ištremtas, naikintas tautas ir elitus, todėl neabejojame rudųjų ir raudonųjų metodine giminyste. Juk nacionalsocializmo lyderiai daug ko mokėsi iš GULAG`o, Rusijos tremties ir katorgos sistemos, ištobulintos bolševikų G. Jagodos ir N. Ježovo.

Blogį gimdo totalitarinės santvarkos ir jų lyderiai, kurie sukurtų supervalstybių, superžmonių kūrimo vardan aukoja kitas, mažiau svarbias tautas ar tam tikrą jų dalį. Net iš pažiūros nekaltas šūkis „America first“ dirbant kryptingai, gali privesti prie prievartos ir noro žudyti kitokius ar kitaip mąstančius, tą neseniai stebėjome Kapitolijaus kalvoje Vašingtone. Siaubas, tačiau tai gali atsitikti bet kur ir bet kada, nepriklausomai nuo stereotipų ir vėliavų spalvų.

Po II Pasaulinio karo europiečiai suprato ir įvertino totalitarizmo pamoką. Tačiau tai buvo pamoka, kurią išmoko tik per pusę: naciai yra neabejotinas blogis, tačiau dėl raudonųjų – požiūriai buvo įvairūs. Reikia pastebėti, kad demonizuotos buvo visos vokiečių ir japonų tautos. Tuo tarpu ne visi vokiečiai buvo naciai, o komunizmas liko nepasmerktas.

Panašiai yra ir Lietuvoje: neretas lietuvis buvo ir komunistų partijos narys, o nemaža dalis mūsų piliečių sovietų laikais padarė didesnę ar mažesnę karjerą. Tai kaip dabar pripažinsi? Neišmoktos istorijos pamokos skatina klaidas kartoti. Nepasmerkus stalinizmo atsiranda putinizmai.

Bet grįžkime prie nacių. Partija, kuri vadovavo nacizmo projektui, vadinosi Vokiečių darbininkų nacional–socialistų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP), kurioje buvo ir socialistinė dedamoji, ir nacionalistinė. Manyčiau, apie juos kalbame per mažai, nesigiliname ar linkę supaprastinti. Jeigu Vakarų šalyse tai viena svarbiausių dokumentinių filmų temų, Lietuvoje daugiau kalba simboliai ir kinas. Kartais atrodo, kad labiau demonizuojame pačius vokiečius nei nacizmą. O be reikalo, nacizmas turėjo šalininkų ir kitose tautose. Ir, ko gero, tebeturi.

Pažinkime Holokausto idėjų prigimtį, tai leis protu suprasti, kur blogio šaknys. Pasaulį valdo Dievas ir idėjos, bet ne visos idėjos yra iš Dievo. Ypač neramina kai kurių žmonių tapatinimasis su nacionalistais. Mielieji, tai labai negeras tapatinimasis, nes nacionalistas – žmogus, kuris rūpinasi tik savo tauta ir vardan tikro ar įsivaizduojamo tautos intereso linkęs aukoti kitas. Tai ir yra pamatinė Holokausto idėja.

Kuo greičiau atsisakykite tokio pavadinimo, tai blogio ženklas. Lietuvių tautoje yra žinomi žymiai tinkamesnis pavadinimas – tautininkai. Nors skamba panašiai, ypač angliškai, skirtumas didžiulis. Tautininkas – žmogus, kuris rūpinasi savo tauta, jos kalba, papročiais, paveldu, bet lygiai taip pat gerbia ir kitas tautas. Tai visai kitos humanistinės kultūros žmonės, kurie atliko daugybę puikių darbų, sukūrė ir mūsų Lietuvą, ir Latviją ir Lenkiją, ir Izraelį, ir kitas tautinio pobūdžio valstybes. Ir tokių pažiūrų žmonės negalėjo būti Holokausto budeliais.

Bet kaip gi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona? Nepaisant didelio pastarųjų metų ažiotažo niekaip nepavyko įrodyti, kad Holokaustą organizavo jie. Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 metų sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus.

Pažinkime juos, supraskime, kodėl jie taip darė. Juk Holokausto vykdytojų netrūko ir tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių.

Šiandien, tarptautinę Holokausto dieną, pasikvieskime savo vaikus ar anūkus, papasakokime apie totalitarizmo pavojus, ypač daug dėmesio skirkime priežasčių analizei, užsiminkime apie praeities tragediją liudijančius paminklus. Tik supratę, kodėl taip įvyko, mes priartėsime prie sąmonės tobulėjimo, išmoksime pastebėti blogį net pačiuose savyje. Tad išreiškime pagarbą savo demokratijos vertybėms ir mokykime jaunąją kartą paprastos tiesos – Viešpats visus sutvėrė pagal savo atvaizdą, vienodus ir niekas niekada niekam nesuteikė teisės žudyti. Net ir vardan tikrų ar įsivaizduojamų idealų. Ir uždekime žvakutes Holokausto aukoms.

P.S. Valdas Rakutis yra valdančiojo Lietuvos politiko – nacionalisto bei rusofobo – koncentratas; nesenai jis buvo paskirtas ekspertų komisijos prie Lietuvos Gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimų centro nariu; be to anksčiau jis dėstė istoriją Lietuvos Karo Akademijoje – auklėjo būsimuosius Lietuvos karininkus: kokie dėstytojai – tokie ir mokiniai…