Lietuvos valdžios sprendimas „Dėl priverstinio migrantų apgręžimo“ neatitinka tarptautinės teisės? Ir kas iš to!

Antradienio naktį Lietuvos pasieniečiai pradėjo jėga deportuoti į Baltarusiją nelegaliai sieną kertančius migrantus, vidaus reikalų ministrės įsakymu pareigūnams leista naudoti jėgą, kad nelegalai nepatektų į šalį. Dalis ekspertų sako, kad šis sprendimas – neišvengiamas ir net pavėluotas, nors formaliai ir gali prieštarauti tarptautinės teisės aktams dėl prieglobsčio prašymų. Visgi žmogaus teisių aktyvistai turi pastabų ir ragina nenaudoti perteklinės jėgos.

Sprendimą imtis visų būtinų įstatymuose nustatytų priemonių, siekiant apsaugoti valstybės sieną ir nesudaryti prielaidų į Lietuvą neteisėtai patekti asmenims, norintiems valstybės sieną kirsti draudžiamose vietose, vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė priėmė pirmadienį. Jau antradienio naktį Lietuvos pasienio pareigūnai sulaikė ir išstūmė į Baltarusiją keliasdešimt neteisėtai sieną kirtusių migrantų.

Teisininkas prof. Vytautas Sinkevičius laikosi nuomonės, kad tarptautinė teisė, reikalaujanti svarstyti prieglobsčio prašymus, sukurta situacijai, kai turime tikrus pabėgėlius, kurie bėga nuo persekiojimo, karo, gelbsti savo gyvybę, jiems iškilęs realus pavojus jų gyvybei ir sveikatai.

„Kitaip tariant, jie yra persekiojami. Bet mes turime dabar visiškai kitą situaciją – organizuotą žmonių gabenimą į Lietuvą, siekiant pakenkti Lietuvai. Ir mes turime imtis teisinių veiksmų. Iš tiesų, tarptautiniai įsipareigojimai pasakytų, kad kiekvieną, kuris peržengia Lietuvos Respublikos sieną, reikia individualiai nagrinėti jo prašymą apie prieglobstį ir pan. Bet mes matome netradicinę situaciją ir reikia tų netradicinių veiksmų. Aš manau, kad sprendimas yra geras, jis yra pavėluotas, nes iš jų neatimama teisė patekti į Lietuvos teritoriją ir prašyti prieglobsčio, bet, kaip ir tarptautiniuose dokumentuose numatyta, reikia kreiptis į arba konsulines, arba diplomatines įstaigas, arba į pasienio punktus, kuriuose galima spręsti tuos klausimus. Bet pasirinktas kelias eiti tiesiausiu keliu bet kurioje vietoje per sieną“, – kalbėjo prof. V.Sinkevičius.

Anot profesoriaus, tai iš esmės yra sienos pažeidėjai, kurie daro nusikaltimą – kerta sieną ne bėgdami nuo persekiojimo, o ieškodami kelio į Vakarų valstybes.

„Suprantu, kad čia yra ta plona riba tarp teisės ir galbūt galimo nesuderinamumo su tarptautiniais įsipareigojimais. Bet visa tai galima pagrįsti, nes valstybės turi matyti ne tik tuos, kurie kerta sieną, ne tik jų teises ir laisves, turi matyti ir savo visuomenę, nacionalinį saugumą, kurį, kaip ir sienos apsaugą, valstybė privalo užtikrinti. Reaguoti taip vangiai, kaip buvo daroma iki šiol, yra tiesiog neleistina“, – sakė V.Sinkevičius.

Teisininkas priminė, kad esama Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriais kai kurios Europos šalys buvo pripažintos pažeidusios tarptautinę teisę, kai apgręžė norėjusius patekti į Europą migrantus. Vis dėlto situacijos esą skirtingos – ten buvę tikrieji pabėgėliai.

„Čia mes nematome tikrų pabėgėlių, matome žmones, kurie tiesiog ieško geresnio gyvenimo. Kita vertus, jeigu jie tikrai bėga nuo persekiojimo, atvyksta į Baltarusiją, o Baltarusija yra saugi šalis, kaip sako A.Lukašenka, ten užtikrinta viskas, ko reikia žmogui, tai Baltarusija galėtų juos ir priimti, suteikdama prieglobstį. Bet jiems juk reikia ne Baltarusijos ar Lietuvos, o Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir t.t. Todėl kalbėti, kad čia šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės, kad mes pažeidžiame tarptautinius įsipareigojimus, aš nematau pagrindo. Tokiais atvejais valstybė privalo gintis ir visuomenė turi būti užtikrinta, kad valstybė gali apsaugoti Lietuvos sienas“, – tvirtino V.Sinkevičius.

Profesorius pabrėžė, kad sprendimas priimtas pavėluotai – elgiamasi ryžtingai turėjo būti nuo pat šios bangos pradžios, kai migrantų iš viso turėjome apie tūkstantį.

„Mes net savo socialiai pažeidžiamiems žmonėms nesuteikiame tokios paramos, kokios reikalauja tie žmonės, kurie neteisėtai kerta sieną. Ar mūsų socialiai pažeidžiami asmenys gauna triskart nemokamą karštą maistą? Ar jiems operatyviai greitai teikiama medicininė pagalba? Mes turime kuo rūpintis ir be tų žmonių, kurie patenka į mūsų teritoriją. Visos procedūros bus išlaikytos, jų prašymai bus nagrinėjami, bus priimti sprendimai, jie galės juos skųsti, bet tai reikia daryti greitai ir operatyviai. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą procedūros gali išsitęsti iki metų pusantrų, o visa tai turi būti daroma labai greitai“, – kalbėjo V.Sinkevičius.

Profesorius negailėjo kritikos ir Lietuvos Seimui.

„Aš manau, kad Seimas labai neatsakingai pasielgė, jog esant tokiai situacijai išėjo atostogų, nors Seimo nariai sako atostogų neturintys, bet jie iš esmės atostogauja. Tuo metu turėjo būti kuriami teisės aktų projektai, keičiami įstatymai, juos turėjo rengti Seimo komitetai, Seimas turėjo tai svarstyti. Parlamentas tokioje krizinėje situacijoje negali išsiskirstyti. Visą šį laiką parlamentas turėjo funkcionuoti, Vyriausybė turėjo operatyviau teikti projektus Seimui. Valstybė dar turi galimybę apsiginti. Bet jeigu nebus imamasi tokių griežtų priemonių, kaip imamasi dabar, kils grėsmė visuomenės rimčiai.“ – rėžė iš paties teisininkas.

Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vedėjas Vytautas Valentinavičius apie situaciją ir priimtą vidaus reikalų ministrės sprendimą kalba kitaip. Jo teigimu, toks sprendimas nėra suderinamas su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių srityje ir toks grąžinimas gali prilygti masiniam migrantų grąžinimui, o toks pažeidimas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendime prieš Vengriją yra jau konstatuotas.

„Valstybė, suvokdama, kad tie žmonės turi bilietą tik į vieną pusę, juos grąžindama ir dar ironiškai sakydama, kad jie pasimetė Baltarusijoje ir netyčia peržengė Lietuvos sieną, todėl tegu grįžta poilsiauti ar atostogauti į Baltarusiją (taip LRT radijui sakė vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius – red.), elgiasi neatsakingai ir gali sukelti humanitarinę krizę. Tie žmonės nebebus priimti atgal, jie bus tokioje situacijoje, kad jiems teks gyventi gal net miškuose. O neapsikentę tokio gyvenimo jie vėl bandys kirsti Lietuvos sieną. Suvokiame juk, kad žmonės grąžinami į nesaugią šalį, nebent Lietuva paskelbs, kad Baltarusija yra saugi šalis. Bet tai nėra saugi šalis“, – sakė V.Valentinavičius.

Anot jo, tokiu būdu Lietuva kuria humanitarinę krizę.

„Lietuva kaip demokratinė valstybė negali sau leisti paslysti ir perlipti tą raudoną liniją. Mes negalime įsivelti į tokias diskusijas, ar čia buvo pažeistos žmogaus teisės, ar ne. Mums keliami aukščiausi standartai žmogaus teisių srityje, nes mes norime lyderiauti regione. Mus stebi ir žmogaus teisių ekspertai, taip pat ir priešiškos valstybės režimo šalys, visi paslydimai bus išnaudojami prieš mus. Mums reikėtų žiūrėti į Suomijos variantą, tuos geruosius pavyzdžius, kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai sako, ten nekilo tokių problemų, nors migrantų jie turėjo labai daug“, – kalbėjo V.Valentinavičius.

Seimo kontrolieriaus įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas teigė kalbėjęs su ne vienu tarptautinės teisės ekspertu tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ir išgirdęs, kad šis sprendimas vertinamas kaip tarptautinių įsipareigojimų pažeidimas.

V.Valentinavičiui antrina ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius. Jo teigimu, dėl sprendimo apgręžti migrantus ir grąžinti į valstybę, iš kurios jie ateina, vertinant iš žmogaus teisių perspektyvos, reikia būti itin atsargiems. Anot aukštas pareigas einančio Seimo nario, priverstinis žmonių apgręžimas ant sienos yra sunkiai suderinamas su tarptautiniais žmogaus teises reglamentuojančiais dokumentais.

Parlamentaras mano jog žmogaus teisių aspektu tokia praktika yra ydinga dėl dviejų priežasčių.

„Visų pirma ji paremta kolektyviniu asmenų išsiuntimui, vadinasi, niekaip neatsižvelgiama į apgręžiamų žmonių pažeidžiamumą ar individualias aplinkybes. Migracijos teisėje yra vadinamasis negrąžinimo principas – valstybės įsipareigoja nesiųsti arba negrąžinti žmonių į valstybes, kur gali kilti reali grėsmė jų gyvybei arba saugumui.“ – sako parlamentaras.

Anot T.V.Raskevičiaus, tai yra tarptautinės taisyklės ir mes vaikštome plonu ledu.

Kaip žinia, pirmadienio vakarą vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė paskelbė įsakymą dėl griežtesnės elgesio su migrantais tvarkos. Taip buvo sureaguota į sparčiai augantį atvykstančiųjų iš Baltarusijos srautą.

Iki tol visi sulaikomi migrantai būdavo apgyvendinami, kol svarstomi jų prieglobsčio prašymai.

Pagal įsakymą, pavesta „visoms institucijoms, užtikrinančioms Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą, papildomai imtis visų būtinų įstatymuose nustatytų priemonių, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nesudaryti prielaidų į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai patekti asmenims, norintiems valstybės sieną kirsti draudžiamose vietose“.

„Savaime suprantama, šita situacija, kai į Baltarusiją žmonės atvyksta su turistinėmis vizomis, o po to Lietuvos Respublikos sieną kerta bet kur ir bet kaip, iš tiesų yra probleminė, reikia taikyti įvairias priemonės, – kalbėjo Seimo narys. – Apgręžimas yra viena iš tokių priemonių Tačiau svarbu palikti galimybę tiems žmonėms pateikti prieglobsčio prašymą. Dabar numatyta per oficialius sienos kirtimo punktus, nes, jei tarp migrantų yra bent vienas žmogus, kuris bėga nuo politinio žmogaus teisių persekiojimo, jam vis tiek turi būti sudaryta galimybė prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.“

Pasak T.V.Raskevičiaus, žmonės gali būti išsiunčiami tik Migracijos departamentui apsvarsčius prieglobsčio prašymą.

„Prie sienos apgręždamas žmogų, vidury miško tikrai neįvertinsi nei individualių aplinkybių, nei jo motyvų, kodėl jis eina per sieną“, – pažymėjo jis.

Politikas akcentavo, kad pasieniečiai pirmiausia turėtų susilaikyti nuo bet kokio perteklinio fizinės jėgos panaudojimo, ypač susidūrę su pažeidžiamoms grupėms priklausančiais asmenimis, visų pirma – moterimis ir vaikais. Be to, reikia preciziškai fiksuoti visus tokius apgręžimo atvejus ir aplinkybes: laiką, kada tai įvyko, geografinę vietovę, kiek buvo einančių žmonių, kokios priemonės buvo taikomos.

„Nes tarptautinės žmogaus teisių institucijos tikrai turės labai daug klausimų dėl šitų atvejų“, – įspėjo T.V.Raskevičius.

Jis priminė, kad 2018 m. Lietuva jau pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme, kai mūsų šalies institucijos pakartotinai nesuteikė galimybės čečėnų šeimai pateikti prieglobsčio prašymo oficialiose sienos su Baltarusija perėjimo punktuose. Ši situacija buvo įvertinta kaip kankinimų draudimo (3-iasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos straipsnis) ir teisės į efektyvias teisinės gynybos priemones (13-asis Konvencijos straipsnis) pažeidimas.

Sprendime taip pat buvo suformuluotas Teismo požiūris į priverstinio „apgręžimo“ praktikas, kai jos taikomos dėl politinio ar žmogaus teisių persekiojimo bėgantiems asmenims.

Pasak politiko, šiame sprendime aptarta ir antrinė migracija. Šį principą reikėtų taikyti Baltarusijai, kuri neužtikrina migrantų ir prieglobsčio prašytojų teisių.

Pagal tarptautinės migracijos teisėje taikomą negrąžinimo principą, grąžinant į valstybę, iš kurios žmogus atėjo, o ši grąžina ten, kur jam kyla grėsmė, grąžinimą ne į kilmės, bet į tranzito šalį atlikusi valstybė taip pat laikoma pažeidėja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s