Henrikas Baranovičius yra Šalčininkų rajono Baltosios Vokės seniūnas. Prasidėjus migrantų krizei jis pradėjo formuoti vietinius savisaugos būrius seniūnijos gyventojams apsaugoti.
Lenkų informacinio portalo „X-portal“ žurnalistas Bartoš Beker paėmė interviu iš šio lenkų kilmės Lietuvos vietinės valdžios atstovo. Kadangi šis interviu YouTube platformoje buvo patalpintas lenkų kalba pateikiame jums jo trumpą išklotinę lietuviškai.
B. Beker (B.B.): Įvažiuodamas į Vilniaus kraštą aš pamačiau jog čia gyvena daug lenkų, beveik 70 – 80 procentų.
H.Baranovičius (H.B.): Vilniaus krašte yra apie 80 proc., bet mūsų seniūnijoje – maždaug pusė.
B.B.: Daugumoje Europos valstybių kur su tautinėmis mažumomis yra panaši situacija naudojama tokia praktika kai lentelės yra dviem, o kai kur, pavyzdžiui, Balkanuose, net trimis kalbomis. Bet čia aš mačiau užrašus tiktai viena – lietuvių – kalba. Su kuo tai yra susiję?
H.B.: Dar 90-taisiais Lietuvoje buvo priimtas tautinių mažumų įstatymas, kuriame buvo sakoma jog lentelės gali būti rašomos dviem kalbomis. Bet vėliau šis įstatymas buvo panaikintas ir buvo įvestas tokių lentelių naudojimo draudimas. Šalčininkų rajono vietinės lenkų bendruomenės, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, mes visi kartu kovojome kad tai būtų įmanoma. Tačiau Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Boleslovas Daškevičius buvo nubaustas – jam buvo skirta 30 tūkstančių litų bausmė už tai kad dvikalbės lentelės nebuvo nuimtos. Vėliau mums pavyko pagerinti šią situaciją ir dabar mes galime naudoti dvikalbes lenteles su gatvių pavadinimais.
B.B.: Ar jau yra tokios lentelės?
H.B.: Taip, yra. Neseniai kaip tik prasidėjo jų restauracijos procesas, kiekviena savivaldybė gali pakabinti lenteles lietuvių ir lenkų kalbomis.
B.B.: Tai yra anksčiau Lietuvos valstybė kovojo prieš lenkų kalbą viešosiose vietose?
H.B.: Taip, bet dabar Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) dėka mes turime lenkiškas bei lietuviškas mokyklas, vaikų darželius, lenkiškas visuomenines organizacijas, harcerų būrius, lenkiškas dienines vaikų grupes. Vaikai kurie mokosi lietuviškose mokyklose gali pereiti į lenkišką mokyklą kad mokytųsi lenkų kalba. Šis dalykas taip pat yra susijęs su dideliu dvikalbių šeimų kiekiu: yra lietuvių – rusų arba lietuvių – lenkų šeimos.
B.B.: Tai yra situacija su mokyklomis gerėja, taip? Aš atsimenu kai prieš kelerius metus Lietuvoje vyko masinės vietinių lenkų protesto akcijos ir aš norėjau atvykti į Vilnių kaip žurnalistas kad papasakočiau apie šiuos mitingus. Tačiau lietuvių teisėsaugos pareigūnai sulaikė mus pasienyje kelioms valandoms, tai yra Lietuvos valdžios pozicija buvo itin griežta.
H.B.: Taip, tai buvo. Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas žmogus negalėjo Kaune įregistruoti gimnazijos su lenkų mokymosi kalba, kurioje mokytųsi apie 250 žmonių, kai pas mus Baltosios Vokės gimnazijoje yra vos 115 – 117 mokinių. Tai rodo tą įtaką kuria naudojasi LLRA, turinti 4 atstovus Seime, kuri padėjo mums įregistruoti gimnaziją Baltojoje Vokėje, tad vaikas gali gauti brandos atestatą savo gyvenimo vietoje ir jam dėl to nereikia važiuoti 50 – 70 km kasdien.
B.B.: Tai džiugina. Bet aš norėčiau jūsų paklausti dėl šių savisaugos būrių organizavimo aplinkybių. Mes lygiai taip pat kovojame dabar Lenkijoje kai situacija pasienyje smarkiai pablogėjo. Na, ir visa tai buvo susiję su tuo kad Lietuvos vyriausybė norėjo apgyvendinti migrantus šiuose rajonuose. Kaip aš žinau, jūsų sprendimas buvo susijęs būtent su tuo.
H.B.: Taip, liepos 26-tą dieną mes gavome žinią apie tai jog Rūdninkuose planuojama apgyvendinti migrantus. Ši naujiena sutelkė mūsų gyventojus ir mes parodėme jog mes čia esame ir į mūsų nuomonę reikia atsižvelgti. Nepaisant to kad tas centras kur buvo planuojama apgyvendinti migrantus buvo Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos žinioje, dėl to kad gyventojai negavo tikslios informacijos, prasidėjo protestai, o Lietuvos valdžia pradėjo meluoti. Tuo tarpu žmonės tiesiog reikalavo tiesos, tegul ir karčios, bet tiesos. Mes buvome susitikę su vidaus reikalų viceministru, kuris pažadėjo jog čia nebus atvežti migrantai, kol nebus paruošta teritorija ir nebus pastatyta atitvara. Bet vis dėl to buvo pastatytos palapinės, tvoros praktiškai nebuvo, žadėjo kad čia bus apgyvendinta 100, 200 ar 300 žmonių. Kitą dieną buvo surengta vietinių žmonių sueiga, įvyko protestas Dieveniškėms apginti. Mūsų grupė išvažiavo tam kad pademonstruotumėme paramą Dieveniškių gyventojams. Ir tą pačią dieną valdžia pradėjo atgabenti migrantus į mokymosi centrą, nors anksčiau buvo pasakyta jog migrantų stovykla bus organizuota visai kitoje vietoje – poligone kuris yra 7 km nuo šios vietos. Jie atvežė apie 300 migrantų, jų apgyvendinimo vietoje nebuvo jokios atitvaros ir apšvietimo, ir nuo pat pirmos dienos jie pradėjo bėgti iš šios stovyklos. Vėl prasidėjo protestai, žmonės ėmė rašyti kreipimusis į VRM ministrą bei viceministrą su reikalavimais paaiškinti kaip atrodo situacija, kodėl oficiali valdžia vėl meluoja. Visi matė jog migrantai pabėgdavo, visi matė juos vaikščiojant Rūdninkų gatvėmis. Susirinko mūsų būrys, žmonės pasidalijo į kelias grupes, kiekviena iš kurių užsiėmė tam tikrais klausimais – jaunų šeimų, senjorų, ryšių su žiniasklaida i.t.t. Viena grupė buvo atsakinga už budėjimų grafiką, jie pradėjo organizuoti patruliavimus Rūdninkų gatvėmis, ypač prie Mokymosi centro, kur buvo apgyvendinti migrantai. Mes platinome lapelius su grupės „Saugi kaimynystė“ paruošta informacija, ten buvo telefonai kur reikėjo skambinti įvykus pavojingai situacijai dėl migrantų. Ir ta informacija buvo platinama keliomis kalbomis. Buvo trumpas telefono numeris bei mūsų grupės kontaktai. Mūsų budėtojai taip pat priimdavo skambučius ir atsakydavo į klausimus. Buvo sukurtos 4 grupės po 4 žmones kurie buvo atsakingi už tam tikras teritorijas. Patruliams buvo nupirkti dujų balionėliai, kad jie galėtų jaustis saugiau. Didėlę pagalbą mes gavome nuo Šalčininkų policijos komisariato. Jie suteikė mums didelę pagalbą organizaciniais klausimais, paaiškino kokias teises mes turime, kokių veiksmų galime imtis. Buvo organizuoti mokymai, policijos pareigūnai susitikdavo, instruktuodavo mūsų savisaugos būrių narius. Patruliai buvo apsirengę uniforma su atšvaitais kurie buvo gerai matomi tamsoje. Diena po dienos mėnesio bėgyje situacija gerėjo, buvo nustatyta atitvara, įdiegtos vaizdo kameros. Mūsų patruliai dažnai sutikdavo pabėgusius iš stovyklos migrantus, kreipėsi į juos naudodami elektroninio vertimo programėles išmaniuosiuose kadangi pabėgėliai dažniausiai kalbėjo tik arabiškai. Paskui paaiškėjo jog žmonės pabėgdavo iš centro tam kad tiesiog morališkai pasiilsėti nuo tos situacijos, o jau už kelių valandų planavo grįžti atgal į centrą. Tačiau kai kurie vis tik pabėgdavo. Mes matėme Rūdninkuose automobilius su Lenkijos, Nyderlandų, Vokietijos numeriais. Per dvi savaites mes tokių numerių matėme daugiau negu per 10 metų anksčiau. Žmonės šiose mašinose sakydavo mums jog atvykę čia dėl savo brolių, sesių, žmonų ir išveždavo juos. Mes turėjome informaciją apie tai jog čia buvo toks verslas – mokėjo už šių žmonių išgabenimą iš čia. Mes perduodavome informaciją apie šiuos procesus policijai, tačiau mes neturėjome ketinimo suimti juos, mūsų tikslas buvo užtikrinti vietinių gyventojų saugumą. Per kelis mėnesius mes turėjome keliolika susitikimų su Lenkijos policija – apie 50 policijos ekipažų iš Lenkijos buvo nusiųsti į Lietuvą tam kad suteiktų pagalbą kovojant prieš nelegalią migraciją. Mūsų budinčiųjų grupių darbas nebuvo nukreiptas prieš migrantus – šis principas buvo pagrindinis, kadangi mes puikiai suprantame jog jie yra tokie pat žmonės bet jie atsirado sudėtingoje situacijoje, tad mes stengėmės jiems padėti. Tiesa, mūsų gyventojams tai buvo didelis sutrikdymas kadangi iš pradžių buvo sakoma apie 300 migrantų, bet paskiau jų buvo jau 800. Ir Rūdninkams, kur gyvena 500 – 600 žmonių, 800 migrantų – tai yra per daug. Reikia turėti omeny jog tarp migrantų buvo vien tik vyrai. Vėliau kai mes pradėjome bendrauti su jais mes pamatėme jog tarp jų yra ir išsilavinusių žmonių, kurie išmanė techniką, jie turėjo išmaniųjų telefonų, nemažai pinigų, jie mokėjo naudotis internetu. Kartais iš jų mes gaudavome informaciją apie negatyvias situacijas migrantų centre, kur pradėjo formuotis neformaliosios grupuotės – beveik kaip kalėjime – jų lyderiai ėmė valdyti situaciją, pajungė silpnesnius migrantus. Nuskriaustieji žmonės pradėjo perdavinėti informaciją mums tad mes žinojome kas vyko tame centre, kas buvo ruošiama, planuojama. Vietiniams gyventojams tai buvo problema kadangi pabėgėliai buvo kitokios kultūros žmonės, laikėsi kitokių tradicijų, jie buvo atvykę čia iš tolimų kraštų ir nežinia ką jie ten veikė. Vietinė valdžia padarė savo indėlį į šią veiklą – jie pailgino gatvių apšvietimo laiką, gatvėse buvo įdiegtos papildomos vaizdo stebėjimo kameros. Kai prasidėjo pranešimai apie tai jog šios grupės buvo suorganizuotos tam kad užsiimtų antivalstybine, antilietuviška veikla, ypač kai liepos 26-tą dieną parašė jog šiose grupėse dažniausiai kalbama rusiškai, jog tai yra kažkokia Lukašenkos ar Putino penktoji kolona, mes kreipėmės į vidaus reikalų ministrę su laišku, kur parašėme jog tai yra netiesa, kad ji atsiimtų šiuos savo žodžius. Aš norėčiau pasakyti kad mes nesame nusistatę prieš Lietuvos valstybę, mes tiesiog esame žmonės kurie čia gimę, kieno tėvai ir protėviai irgi čia gimę ir kaip ten bebūtų mes esame lenkai, tiesiog taip susiklostė istorija kad sienos buvo pakeistos ir mes – lenkai – atsidūrėme kitoje valstybėje. Beje aš apgailestauju jog šioje situacijoje deja mes nesulaukėme jokių paramos žodžių ir iš Lenkijos pusės.
B.B.: Taip, aš norėčiau paklausti, ar jūs gavote kokią nors paramą iš oficialios Lenkijos valdžios?
H.B.: Deja, ne, nors buvo atvykę žiniasklaidos atstovai, mes su jais kalbėjomės, jie žadėjo mums padėti. Mes jiems atsakydavome jog pagalbos mums reikėjo pačiu sudėtingiausiu laikotarpiu, kai mus baudė administracine tvarka, kai mūsų jaunimui grasino kalėjimu už kažkokią tai neva „antivalstybinę veiklą“. Taip, mes neturėjome teisės blokuoti kelius vedančius link VRM mokomojo centro, tačiau mes taip pat neturėjome informacijos ir per dvi – tris valandas susirinkome žiniasklaidos, socialinių tinklų, Facebook pagalba, kuomet valdžia tebemelavo, kad jie neplanuoja nieko čia vežti, o kitądien jau pradėjo vežti čia migrantus, po to sakė jog pabėgėlių bus 100 – 200 – 300, o galų gale jų atvežė čia net 800! Ir vien tiktai vyrai – arabai, tai buvo labai baisu, o mes tuo metu neturėjome jokių garantijų. Taip, lenkų policija mums padėdavo, pas mus Rūdninkuose buvo apsilankęs policijos vadovas iš Varšuvos, bet ir tiek!
B.B.: Beje, aš noriu pažymėti jog lenkų žiniasklaidoje buvo labai mažai informacijos apie šią situaciją, taip, buvo reportažas apie savisaugos būrius, bet ir viskas. Dar aš norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie tai kiek jūsų manymu yra įmanoma jog Lietuvos valdžia pakeis savo poziciją ir vėl nutars Dieveniškėse apgyvendinti migrantus, kur yra kokia nors infrastruktūra, ten yra Lietuvos pasieniečiai?
H.B.: Dieveniškėms dirbo visas Vilniaus kraštas, aš sakau apie tai atvirai, nors mano kolegos iš LLRA su tuo nesutinka. Ten nebuvo galima apgyvendinti migrantus – 50 metrų yra lenkiška gimnazija, vaikų darželis, ten galėjo būti apgyvendintos kelios šeimos. Rūdninkuose toks sprendimas yra įmanomas ir realus! Tai nėra mūsų nuosavybė, ne mūsų teritorija, bet mes galime kovoti prieš tai. Kovoti už tai kad ši įstaiga būtų atitinkamai paruošta – atitvara, apsauga, apšvietimas i.t. Bet to padaryta nebuvo, ir mes – šio rajono gyventojai – likome vieni, mes buvome priversti ginti savo teises. Bet mūsų pusėn stojo Šalčininkų rajono meras, nors jis ir negalėjo atvirai tam priešintis, kadangi tai buvo Respublikos vyriausybės sprendimas, bet mes esame labai dėkingi jam už jo principinę poziciją. Taip pat mes esame labai dėkingi Seimo narei Beatai Petkevič, kuri buvo su mumis nuo pat pirmos dienos – nuo liepos 26-tos. Ir ryšium su tuo aš noriu paklausti: kur yra daugiau demokratijos – Lietuvoje ar Baltarusijoje? Arba Rusijoje? Taip, visur būna susidūrimai – Baltarusijoje yra diktatorius Lukašenka, Rusijoje – OMON, o pas mus Lietuvoje??? Beje, policijos pareigūnai elgėsi pakankamai korektiškai. Žmonės susikibo rankomis ir prašė nebevežti čia migrantų, pradėjo giedoti Lietuvos himną, o prieš juos buvo panaudotos ašarinės dujos!!! Mes visą tai užrašėme, filmavome, ten matosi jog mes nenaudojome ginklų, mes neturėjome lazdų ar peilių, žmonės tik giedojo Lietuvos himną susikibę rankomis. Ir Beata Petkevič irgi buvo su mumis, ji prisijungė prie žmonių ir kartu si jais gavo ašarines dujas.
B.B.: Ar Beata Petkevič yra Seimo narė? Būtent ponios Petkevič dėka aš sužinojau apie visą šią situaciją.
H.B.: Taip, jinai yra Lietuvos Seimo narė, ji padėjo mums susiorganizuoti, surengti spaudos konferenciją Seime, per kurią mes papasakojome apie visą šią situaciją, kreipėmės į VRM vadovę, kad ji susitvarkytų situacijoje, atsiimtų savo žodžius, pripažintų, kad mes nesame Lietuvos valstybės priešai, bet to deja neįvyko. Žinoma, aš suprantu jog atėjo nauja valdžia, ant galvos išaugo karūna, bet reikia kažkaip gyventi toliau.
B.B.: Manau, situacija vystysis toliau. Aš norėčiau parodyti mūsų žiūrovams šį informacinį lapelį, čia nurodyti telefonai kur galima kreiptis į budinčiąsias grupes.
H.B.: Dabar migrantų beveik nėra, teritorija yra tvarkoma, nors palapinės iki galo dar nenuimtos. Veikiausiai, žiemos metu migrantų čia neveš, o kas bus pavasarį – pasižiūrėsime. Bet „Saugios kaimynystės“ organizacija egzistuos ir dirbs toliau, turės kontaktą su policija.
B.B.: Aš norėčiau pasidomėti dėl šios prieštaringai vertinamos politinės versijos, kurią pateikė Lietuvos VRM, kuria abejojama dėl Lietuvos lenkų lojalumo: ar čia yra kokios nors asociacijos su Lietuvos teritorine nacionaline santvarka? Juk ši organizacija yra pirmoji kuri nuo senų laikų kėlė klausimą dėl lenkų autonomijos stiprinimo. Ir nepaisant to kad etniniai lenkai giedojo Lietuvos himną, valdžia vis tiek laiko juos grėsme valstybei. Mano klausimas yra truputį provokacinis – ar šie įvykiai nerodo kad lenkų autonomijos klausimą reikėtų kelti vėl?
H.B.: Ne, tokios minties nėra. Mes esame Lietuvos gyventojai ir turime tokį pranašumą kad mes esame lenkai ir mes visada kovojome už savo tėviškės nepriklausomybę. Mes turime blaivias galvas ir mes neketiname kovoti už lenkų autonomiją, mes kovosime už nepriklausomą Lietuvą. Aš gimiau tarybiniais laikais, baigiau rusišką mokyklą, mano vaikai baigė lenkišką mokyklą, bet mes esame susipynę kartu. Taip, kadaise čia buvo Lenkija, mes gerbiame Lenkijos istoriją, prisimename tradicijas, švenčiame šventes, rūpinamės paminklais, mes visus kviečiame į svečius.
Tiesos balsas - ramus ir tiesus 