Jie girdėjo: „Mums nerūpi, kad čia mirsi“, „Grįžk į savo Afriką“, „Tikriausiai esi teroristas“, „Savo noru čia atvykai, tai neverk“, „Nori nusižudyti? Drąsiai, kad ir dabar“. Tokius ir panašius migrantų, atvykusių į Lietuvą per Baltarusiją ir apgyvendintų laikinose stovyklose, liudijimus užrašė visuomeninė aktyvistė bei lenkų kilmės Lietuvos žurnalistė Ewa Wołkanowska-Kołodziej. Jos reportažą publikavo Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“.
Tuo tarpu Lietuvos Vidaus reikalų ministerija visus kaltinimus neigia ir praneša, jog atlikusi patikrinimą duomenų, jog Lietuvos pareigūnai būtų naudoję perteklinį smurtą, neradusi.
Ewa Wołkanowska-Kołodziej – vilnietė žurnalistė, daug metų gyvenusi ir dirbusi Lenkijoje. Jos specializacija – socialinės temos. Reportažą apie migrantus Lietuvoje žurnalistė sako rengusi ilgai, tuo pačiu metu stengdamasi ne tik išgirsti jų mintis, bet ir padėti – daiktais, dėmesiu, pranešimais apie elgesį su migrantais.
Pateikiame straipsnio ištraukas. Visą tekstą lenkų kalbą galite perskaityti čia.
Lietuvos žurnalistai taip pat kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją. Ji teigia, kad nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų migrantų teiginius. Ministerija nenustatė, kad pareigūnai būtų viršiję įgaliojimus ar panaudoję perteklinę jėgą.
Ministerija pabrėžia, kad migrantams galioja tokie patys įstatymai kaip Lietuvos piliečiams, o kilus riaušėms jos turi būti sustabdytos.
„Kai mane mušė, galvojau: „Mirsiu Lietuvoje. Šalyje, kur niekas manęs nepažįsta. Mano giminės niekada apie tai nesužinos“, – pasakoja Johnas, nors tai nėra jo tikrasis vardas.
„Girdėjau naktį, kaip mūsų vaikinai verkė. Dieve brangus, kas tokio turi nutikti, kad vyrai pravirktų?!“ – spėlioja Aisha, nesvarbu, kad ji taip nesivadina.
„Atsiprašau, bet turiu dar vieną prašymą. Vakar trys pareigūnai sumušė mano draugą. Norėjau tik sužinoti, ar tai jūsų šalyje teisėta?“ – klausia Lea.
Taip, šis vardas irgi mano sugalvotas jai. Migrantai iš laikinosios stovyklos Verebiejuose Lietuvoje, pradėję kalbėti, prašė užmiršti jų vardus ir veidus.
Sena mokykla, kurioje jie gyveno apie tris mėnesius nuo tada, kai nelegaliai peržengė Baltarusijos ir Lietuvos sieną, jau tuščia. Atšalus orams svetimšaliai buvo perkelti į kitas vietas. Tad galima būtų numoti ranka ir pasakyti „buvo – praėjo“. Juolab, kad Lietuva tarp migrantų garsėja tuo, jog į jų skundus numojama ranka.
Žmonės, su kuriais susipažinau rengdama šį reportažą, iš pareigūnų ir valdininkų girdėjo: „Mums nerūpi, kad mirsi čia“, „Grįžk į savo Afriką“, „Tikriausiai esi teroristas“, „Savo noru čia atėjai, tai neverk“, „Nori nusižudyti? Drąsiai, kad ir dabar“. O Lietuvos žmogaus teisių gynėjų atstovo ataskaitoje apie tai, kaip traktuojami migrantai Lietuvoje, kokios sąlygos jų gyvenamosiose vietose, itin dažnai skamba žodis „kankinimai“.
Pradėjo eiti 2021 metais. Anksčiau, žinoma, irgi ateidavo, bet tik kartas nuo karto. Paimkime 2020 metus. Prie sienos su Baltarusija tuomet buvo sulaikytas 81 asmuo. Šiais metais buvo daug dienų kai daugiau negu tiek buvo suimama per vieną parą. Tie žmonės patekdavo į du šalyje esančius pabėgėlių priėmimo centrus. Iki tol tų vietų užteko. Bet per metus situacija pasikeitė.
Lietuva tvirtai pasisakė dėl demokratizacijos procesų Baltarusijoje, prezidento rinkimus, kuriuos paskelbė laimėjęs Aleksandras Lukašenka, pripažino sufalsifikuotais ir įvedė sunkiausias iš visų Europos Sąjungos šalių sankcijas dabartinei Baltarusijos valdžiai. A.Lukašenkos atsakymas buvo garsieji žodžiai: „Mes nebesulaikysime šių migrantų – tegul sau eina į Europos Sąjungą jeigu nori“.
Migrantai pasakoja: „Staiga visi pradėjo kalbėti apie tai, kad atsirado naujas kelias į Europą – per Baltarusiją. Informacija sklido iš lūpų į lūpas, socialiniuose tinkluose tai buvo tema numeris viena. Gauti turistinę vizą ir atskristi į Baltarusiją staiga tapo pasakiškai lengva. Tereikėjo sumokėti.“
Iš Baltarusijos sostinės migrantai taksi ir autobusais važiuodavo prie sienos su Lietuva ir toliau ėjo pėsčiomis. Iki rugpjūčio pradžios Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba sulaikė 4100 asmenų. Tai simbolinis skaičius, nes po to sienos buvo uždarytos, o Lietuvos pasieniečiai ėmė taikyti taip vadinamą „apgręžimo politiką“ – faktiškai, pradėjo kolektyvinius migrantų išsiuntimus atgal į Baltarusiją.
4100 žmonės vis dėlto liko. Valstybei, kurioje – 2,8 mln. gyventojų, tai tapo problema. Kažką reikėjo su tais žmonėmis daryti, kažkur juos paguldyti miegoti, kažkuo pamaitinti. Imta greituoju būdu steigti saugomas laikinąsias stovyklas. Kai kurie migrantai pateko į pasienio postus, į garažus, rūsius, kiti – į palapines, pastatytas staigiai aptvertose teritorijose.
Apie 150 žmonių apgyvendinti apleistoje mokykloje Verebiejuose, netoli Alytaus. Kai kurių klasių lentose dar buvo kreida palikti užrašai, ant grindų mėtėsi sąsiuviniai ir mokytojų žurnalai, sudaužyti mėgintuvėliai iš chemijos kabineto.
Žmones čia atvežė naktį. Kaime gyvena apie 300 žmonių. Ryte gyventojai nustebinti kartojo, kad kaimo bendruomenė staiga užaugo. Jaučiau, kad šioje vietoje kažkas ne taip.
Liepos 26 d. Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė nedidelės žinutės apie tai, kad ten vyko protestas. Visur publikuota ta pati neaiški nuotrauka su keliasdešimt migrantų ant senos mokyklos stogo. Rankose jie laikė kartono gabalėlius su užrašais anglų ir lietuvių kalbomis „Laisvė“, „Norime laisvės“.
Spauda rašė apie tai atsainiai, skubotai ir labai trumpai. Kad migrantai atsisako maisto ir skundžiasi sąlygomis centre. Pirmiausia akcentuota, kad kaimo gyventojai labai išsigando ir tam skirta daugiausia dėmesio. (…)
Perskaičiau turbūt viską, kas rašyta ir pasakyta apie tą protestą. Nei vienas žurnalistas nepaklausė migrantų, kodėl jis buvo surengtas.
Kitą dieną pasirodė dar trumpesnės žinutės, kad situacija stabilizuota. Visi citavo Alytaus rajono merą Algirdą Vrubliauską: „Migrantai šiandien pusryčius valgė. Visi yra laimingi ir patenkinti“.
Numota ranka.
Į Verebiejus pirmą kartą nuvažiavau praėjus maždaug mėnesiui po to protesto. Pastatas buvo aptvertas, jį saugojo pareigūnai. Jie mane informavo, kad vidun galiu eiti tik suvokdama savo pačios atsakomybę. Kelis kartus klausė, ar tikrai suprantu, kad neužtikrins man apsaugos, kai būsiu viduje.
Senoje mokykloje gyveno žmonės iš Afrikos šalių, Irako ir keletas – iš Čečėnijos. Fotografas, su kuriuo tada buvau, iš karto atkreipė dėmesį: „Kažkas yra negerai, absoliučiai visi nusisuka nuo fotoaparato“.
Iš pradžių niekas apie protestą nekalbėjo, tarsi nebūtų įvykęs. Tarp tipiškų skundų: „Nežinome, kodėl mus čia laiko“, „Kaip galime susirasti teisininką?“, „Pažiūrėk į šitas pasibaigusio galiojimo bandeles, padengtas pelėsiu“, „Ar gali mus deportuoti?“, lyg tarp kitko nuskambėdavo tokios žinios: „Akį man pamušė apsaugininkas“, „Ši lova sulūžusi, nes puolė mane keturiese“. Rodė man grikių košės pakuotes ir pasibaigusio galiojimo aguonas kepiniams klausdami: „Ar tai galima valgyti? Nepakenks vaikams?“
O po to pamažu ėmė kalbėti. Rinkau tuos pasakojimus, grįždama į centrą. Kalbėjausi su žmonėmis, kurie gyveno skirtingose mokyklos dalyse, yra kilę iš skirtingų etninių grupių. Norėjau suprasti ir turėti kuo platesnį vaizdą to, kas ten nutiko.
„Buvo liepos pradžia. Patekome čia netrukus po to, kai peržengėme Lietuvos sieną ir sutikome pasieniečius. Pervežė mus į šitą mokyklą ir pasakė, kad turime čia likti karantinui, vadinasi, dešimčiai dienų, tada mus perkels. Tas laikas praėjo, bet niekas nepasikeitė. Čia nebuvo dušo, šilto vandens, tualetai skendo – visame pastate smirdėjo. Bjaurėjomės gerti vandenį iš čiaupo. Išgirdome – turite čia būti dar savaitę. Vėl nieko. Paskui – kitą pirmadienį bus kažkas aiškaus. Kitą antradienį. Sunku yra būti nežinioje dėl savo likimo. Nusprendėme organizuoti protestą, nes galvojome, kad tai kažką pakeis. Be to, mums atrodė, kad turime tam teisę“, – sakė iš Kamerūno kilusi Aisha.
„Padarėme tik vieną taktinę klaidą, atsiprašome už tai“, – pritarė Lea, kuri atvyko iš Irako.
Viską suplanavo išvakarėse. Parengė kartonus su šūkiais. Lietuviškai užrašė naudodamiesi internetiniu žodynu. Sutarė, kad liepos 26 d. nevalgys. Maisto davinius turėjo gauti tik šeimos su vaikais. Be šito nieko išskirtinio. Sutarta, kad reikia daug triukšmo, išreikšti nepasitenkinimą būdu, kurio negalima ignoruoti. Taip tai atrodo įrašuose, kuriuos nufilmavo savo telefonais. Keliasdešimt asmenų ant stogo, keliasdešimt palei tvorą. Riksmai, trepsėjimas, daužymas plastikiniais buteliais, emocingos diskusijos su apsaugininkais, ką lydėjo gestikuliavimas rankomis. Vieni migrantai dengė veidus itin atidžiai, kiti simboliškai, treti nedengė.
„Kasdien apsaugininkai neidavo į vidų, o tądien atėjo. Fotografavo, filmavo kiekvieną kambarį atskirai, mūsų veidus irgi. Paklausiau, ką daro, atsakė, kad nori parodyti savo vadovybei, kokiomis prastomis sąlygomis gyvename. Tada nieko neįtarėme“, – pasakojo Ali iš Irako.
Protesto diena buvo chaoso diena. Tiek galima pasakyti. Naktį į centrą atėjo specialusis padalinys. (…)
Vincentas, apie 35 m. (kambarys pirmame aukšte): „Duris atidarė spyriu. Miegojome ant išlankstomų turistinių lovelių. Vienas iš specialios paskirties pareigūnų išvertė mane iš lovos, nugriuvau. Koja prispaudė man galvą ir pasakė „Nesijudink“. Kiti padarė draugui tą patį, ką Jungtinių Valstijų policininkas tam juodaodžiui, kuris mirė, – prismaugė jį.
Simonas suriko: „Nedarykite taip, jis negali kvėpuoti!“ Sumušė jį už tai.
Galų gale vyrus iš apačios suvarė į vieną salę. Kai kurie verkė, šaukė, kažkas maldavo „Neskriauskite mūsų“.
Johnas, apie 38 m. (iš kito kambario pirmame aukšte): „Prikišo man ginklą prie galvos ir liepė gultis ant žemės. Atsiguliau, o pareigūnas spyrė man į akį. Paskui koja atsirėmė man į nugarą. Klausiau „kodėl man taip darote?“, bet prancūziškai klausiau… Pasakė „Žiūrėk į grindis“. Mane mušė tik mano kambary. Jutau skausmą ir baimę. Tegalėjau galvoti: užmuš mane šalyje, kur nieko nepažįstu. Ir niekas iš artimųjų nesužinos apie mano mirtį. Bet neužmušė. Nuvedė į kambarį koridoriaus gale, liepė sėstis prie sienos. Ten jau nemušė. Švietė tik į veidus, nes ieškojo konkrečių žmonių.“ (…)
Ibrahimas iš Irako, apie 25 m.: „Mūsų nemušė. Kelis išvertė iš lovos, vienam spyrė į krūtinės ląstą . Iš karto buvo aišku, kad atėjo Hassamo. Buvo lyderis, geriausiai kalbėjo angliškai, nebijojo kalbėtis su apsaugininkais. Protestas buvo jo sumanymas. Turėjo jo nuotrauką.“
Kažkas nufilmavo per langą antrame aukšte, kaip spec. pajėgų padalinys išeina. Tipiškas vaizdelis, kaip iš filmų: karys, einantys paskutinis, atsigręžia ir tikrina, ar yra saugu. O po to padalinys dingsta.
Dukart išvykose į Verebiejus mane lydėjo Yusufas Muhammadzoda, vadovaujantis mažai, bet vienintelei Lietuvoje nevyriausybinei organizacijai, kuri užsiima tik pabėgėliais – „Refugee Council of Lithuania“. Jis parengė raportą apie tai, kas nutiko naktį iš liepos 26-osios į 27-ąją. Bandė tai paviešinti, siuntė ataskaitą įvairioms organizacijoms, bet niekas nesusidomėjo.
Pranešiau apie incidentą Lietuvos Raudonajam Kryžiui, kuris kaip viena iš dviejų organizacijų Lietuvoje turėjo leidimą teikti pagalbą žmonėms tuose centruose. Rugsėjį jie nusiuntė į Verebiejus du teisininkus ir vieną stebėtoją. Kalbėjosi apie sumušimus (ne tik tuos liepą), surašinėjo liudijimus.
Bandžiau sužinoti, kas iš tų pokalbių išėjo. Gavau atsakymą, kad Raudonasis Kryžius neatsakys, o ataskaitą apie bendrą migrantų situaciją publikuoja kartą per metus.
Monika Alimienė, organizacijos atstovė, pridėjo, kad Raudonasis Kryžius kreipėsi, kad centrą Verebiejuose uždarytų, ir džiaugiasi, jog taip nutiko. O dėl protesto, tai „mums pasakyta, kad Vidaus reikalų ministerija ėmėsi vidinio patikrinimo“.
Minėtos ministerijos atstovas Mindaugas Bajarūnas buvo nustebintas: „Neturiu informacijos, kad būtų buvęs kažkoks incidentas. Jeigu nutiktų, aš žinočiau“. Nusistebėjo, kad kažkokia nevyriausybinė organizacija parengė raportą ir aš jį mačiau.
Išsiunčiau įvykių, kuriuos fiksavo „Refugee Council of Lithuania“, aprašą ir paprašiau komentaro. Atsakymo negavau.
Paskambinau Dainiui Skliaučiui iš Viešojo saugumo tarnybos, institucijos, kuri atsakinga už apsaugą Verebiejų centre. Pasakė: „Mes į vidų nėjome, saugojome iš išorės. Viduje jie patys buvo atsakingi už savo saugumą. Jeigu kas bėgo, tai gaudėme ir vėl vežėme į stovyklą. Protestas? Jie protestuoja beveik kiekvieną dieną.“ Taip pat pridėjo: „Migrantai dažnai meluoja. Tikriausiai patys susimušė. Tarpusavyje susiginčija, o paskui skundžiasi mumis. Jeigu kas juos sumuštų, kreiptųsi į medikus arba iškviestų policiją. Nieko nežinau apie jokį spec. padalinį, prašau skambinti į Valstybės sienos apsaugos tarnybą – jie turi tokius skyrius.“
Gerai. Skambinu Rokui Pukinskui. Jis rugpjūčio 4 d. agentūrai BNS komentavo įvykius Verebiejuose: „16 asmenų buvo apklausti kaip liudininkai. Įtarimai niekam nepareikšti.“
Jis juokiasi, kad remiuosi migrantų liudijimais, net neleidžia pabaigti: „Nekomentuosiu kiekvieno migranto pasakojimo. Prašau parašyti taip: VSAT atstovas paneigė migrantų pasakojimus. Arba – VSAT atstovas neigia, kad buvo naudojama prievarta.“ „Jeigu vyksta procesas, greitai randame organizatorius ir juos atskiriame. Žinoma, nenaudodami jėgos.“
Esmė ta, kad jeigu migrantas patiria smurtą, tai policijos ar greitosios iškvietimas yra beveik neįmanomas. Arba kitaip: įmanoma tik teoriškai. Dauguma migrantų, į Lietuvą patekusių 2021 metais, kenčia dėl nežinojimo. Neturi supratimo, kokia yra jų situacija, į ką gali kreiptis pagalbos, kokiai institucijai atstovauja uniformuotieji, su kuriais susiduria. Dažnai visus vadina „policininkais“. Jeigu toks „policininkas“ trenkė, tai, žinoma, nepaskambins 112. O smurto patiriama. Ne tik Verebiejuose, bet gal likime šiame centre ir jį turėkime kaip pavyzdį.
Verebiejai buvo tas centras, kuriame migrantai galėjo turėti mobiliuosius telefonus. Todėl nuolat palaikėme kontaktą (palaikome ir dabar, kai jie perkelti į kitas vietas). Informavo mane nuolat apie tai, kas vyksta. (…)
Iš tų 4100 asmenų, kurie atėjo į Lietuvą, dauguma kreipėsi prieglobsčio. (…)
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis savo profilyje feisbuke parašė atvykėliams taip: „Kadangi tapote nusikaltimo bendrininkais, deja, beveik niekas iš jūsų negaus politinio pabėgėlio statuso“ ir „Nevažiuokite į Lietuvą nelegaliai, nes vis tiek turėsite grįžti“.
VRM viską neigia
Vidaus reikalų ministerijos komentaras dėl migrantų kaltinimų smurtu: „Lietuva susidūrė su precedento neturinčia hibridine ataka, kuria organizuoja Baltarusijos nedemokratinis režimas. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva per labai trumpą laiką reikėjo priimti 4000 migrantų – tai tapo gana dideliu iššūkiu. Pradžioje buvo daug neaiškumų, tad reikėjo greitai ieškoti sprendimų. Spalį Lietuvos Raudonasis Kryžius Vidaus reikalų ministerijai pateikė analizę, iš kurios matyti, kad migrantų apgyvendinimo sąlygos smarkiai pagerėjo. Prasidėjus šaltajam sezonui visi migrantai iš laikinų stovyklų buvo perkelti į ilgalaikius apgyvendinimo centrus – šildomas patalpas. Lietuvoje įsteigti 5 apgyvendinimo centrai. Migrantams teikiama medicininė, psichologinė, teisinė pagalba, dauguma vaikų yra pradėję lietuvių kalbos pamokas. Kalbant apie incidentus Verebiejuose, informacijos apie tai, kad pareigūnai būtų viršiję įgaliojimus ar panaudoję perteklinę jėgą, neturime. Atlikus informacijos patikrinimą, patvirtinančių duomenų nebuvo rasta. Kilus riaušėms pareigūnai imasi teisinių priemonių joms sustabdyti. Migrantams galioja tie patys įstatymai kaip ir Lietuvos piliečiams.“
Liepos 27-ąją Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas BNS sakė, kad situacija Verebiejų kaime esančioje migrantų apgyvendinimo vietoje, kur keliolika užsieniečių dieną prieš surengė protestą, yra suvaldyta ir rami. „Šiandien migrantai pusryčiavo, viskas ramu, visi labai laimingi ir patenkinti“, – BNS tuomet sakė A.Vrubliauskas.
Anot jo, 16 protestą kursčiusių migrantų pirmadienio vakarą buvo išvežti kitur.
„16 išvežti vakar vėlai vakare, pagrinde – maištaujančiųjų agitatoriai (…) Atvažiavo spec. būrys, migrantai nesipriešino ir juos išvežė“,– teigė Alytaus rajono meras.
Alytaus rajono savivaldybė teigė dėl protestuojančių migrantų keliamo triukšmo sulaukusi vietos gyventojų skundų, pranešimo apie keliamą triukšmą sulaukė ir policija.
Tiesos balsas - ramus ir tiesus 